Parašyti apie Dahabą taip greitai kaip norėjosi nesigavo. Iškart nenorėjau pulti prie straipsnio, nes norėjau kad pradžiūtų oda, nubyrėtų Raudonosios jūros druska, truputį "susigulėtų" įspūdžiai. Bet lietuviškas klimatas ir visuotinis PKS-as (prieškrizinis sindromas) sutrikdė normalią adaptaciją.
Galva buvo visko pilna, bet apie kelionę - nieko. Rytinis žvarbumas ir pilkėjanti, žiemai besiruošianti gamta stabdydavo mintis. Bandžiau visokias gudrybes - žiūrėti nuotraukas ir filmuotą medžiagą, arba išvis nieko negalvoti. Visa diena, praleista "Vichy" vandens parke, baltas alus, mamos paruoštas cepelinų balius ir keletas mėgėjiškų trumpabanginių ryšių su italais grąžino pojučius i normalią vagą. Tik kelionės eigą nesigauna chronologiškai atsekti, bet tas gal ir nesvarbu.
Beveik iki paskutinės savaitės prieš kelionę dar nebuvo aiški galutinė grupės sudėtis, bet iš jau esančių žmonių galima buvo susidaryti įspūdį, kas mūsų laukia. Į praktiškai "išvažiuojantį traukinį" išokęs Regis papildė grupę ramumu ir optimizmu. O nekomercinis kelionės pobūdis neskaldė grupės į vadovus ir paslaugą perkančius piliečius. Tiesiog visi važiavom į dar vieną nuotykį...
Nusileidus į Šarmo oro uostą, pasitiko 30C temperatūrą (nieko nuostabaus) ir truputį debesuotas oras, kuris žadėjo lietų. Na, iš tikrųjų, tai nieko nežadėjo, bet gismeteo.ru ir kitos orų prognozių svetainės smarkiai grasinosi praplauti seną beduinų miestelį Dahabą. Tuo pagasdinimu ir baigėsi.
Dar nespėjus kaip reikiant įsižiūrėti į sausumos peizažą, ant nugaros jau kabėjo dvylikiniai balionai. Po nėrimo prie Mashrab rifo viskas susidėliojo į vietas. Prasidėjo gyvenimas, kada nebežinai kas šiandien - trečiadienis ar šeštadienis, laikas skirstosi tik į šviesujį ir tamsųjį laiko tarpus. Vito rekomenduotas Ali Babos restoranas su savo nuosavu Puškinu ir puikia jūros gėrybių sriuba ilgam įstrigo lankomiausių objektų dešimtuke.
Eel Garden saite jau pradėjo ryškėti Tomo užsidegimas fotografijai. Jo budžiams reikėjo didelio budrumo ir atkaklumo sekti visus gerai fotonuotraukai reikalingus pakilimus ir kritimus, stiprius pagreitėjimus. Divemasterių nervai irgi nelaikė, bet praminę jį "Crazy One" lyg ir nusiramino, net į porininkus nieko neskirdavo. Eidavo tik savanoriai. Mūzų užkerėtas Tomas atsipirko tik sutinusiomis nuo ląstavimo kojomis.
Islands saite įsibėgėjo ir Silvija, kuriai didesni gyliai iki šios dienos dar vis buvo neįkandami. Pralindimas pro vingiuotą urvą parodė, kad ant marškinėlių esantis užrašas "techdiving" visiškai ne mados reikalas, ir visi pasiruošę daug sudėtingesniems nėrimams. Įkvėpimas, apėmęs Darių, Liną, Tomą ir Regį, smarkiai patuštino pastarųjų pinigines, bet maloniai pradžiugino Scuba One parduotuvės savininkus. Atradus dar ir giminystės ryšius, techdiving.lt komanda gavo jau vardines nuolaidas nardymo prekėms.
Caves saitas gal ir skambiai pavadintas. Bet ten tikrai gražios cavern'os. Viską vainikavo šuolis į stipriai banguojančią jūrą nuo atbrailos, po kurią prasideda įėjimas į vieną iš urvų. Nėrimas 30-40 metrų ribose ir sudėtingas išėjimas iš vandens, kada reikia "pagauti" bangą, stipriai pagilino narų patirtį.
Golden blocks, lyginat su pirmuoju nėrimu, buvo tikras poilsis kūnui ir sielai. Po truputį mes pradėjome tapti dahabiniais. Netgi kai kurie pradėjo bendrauti su vietiniais arabiškai. Nardymo įspūdžiais buvo dalinamasi netgi iki keturių ar penkių ryto. Kas stebuklingiausia, miego niekam netrukdavo. Netgi tiems kurie grįšdavo tik prieš pat pusryčius. Mes atvažiavome pailsėti, o ne miegoti!
Dahabe jau mus pradėjo pažinti, net į paprastas parduotuves maloniai patiekdavo šyšos. Sveikindavosi jau ne kaip su turistais, o kaip su čia gyvenačiais. Na iš dalies taip ir yra. Vitas jau ne juokais galvoja apie pilietybę, nes per paskutinį pusmetį praleisti beveik du mėnesiai Dahabe verčia susimąstyti.
Kelionė kupranugariais į Ras Abu Gallum'ą smarkiai prajudino visų dubens kaulus. Ypač tų, kurie pabandė sportinį jojimo stilių. Nardymas tapo dar įdomesnis. Vis daugiau ir daugiau raumenų grupių įsitraukdavo į aktyvų poilsį. Jau net pool'ą Totoje pasidarė sudėtinga normaliai sužaisti. Reikėjo naujų taisyklių.
Lipimas į Sinaujaus kalną buvo tikrai ne ekskursinis... Čia jau reikės atskirai pasėdėti prie šios temos :)
 |
|---|
Kas spėjo atsigauti po nakties įspūdžių, vakare padarė naktinį nėrimą. Nors gyvūnijos gausa ir nepradžiugino, bet nauji erdvės pojūčiai papuošė ir atgaivino vakarą. Saulę keitė pilnatis, o pilnatį tekanti saulė. Ir štai jau ir vėl naujas rytas, nauja diena, nauji nėrimai. Canyon'as buvo įsimintinas kiekvienam. Pačiame kanjone gylis svyruoja nuo 20 iki 52 metrų, todėl jau kiekvienas nėrė pagal savo galimybes. Dalis grupės atliko techninį nėrimą iki kanjono pabaigos. Labai vertinga patirtis buvo atliekant giluminį sustojimą 20 metrų gylyje, esant labai ankštam pralindimui. Prieš tai, vos ne įsirėmus į koralo sieneles, reikėjo persijungti į dekompresinį mišinį. Bet viskas buvo atlikta nepriekaištingai. O ir 20-ies minučių dekompresinis laikas 6-ių metrų gylyje neprailgo pamačius keletą morenų.
Pietų metu pabendravome su Molčanovos vadovaujamais freedaiveriais iš Maskvos, kurie tą dieną treniravosi Blue Hole. Atstačius jėgas įveikėme Bells"us ir įplaukėme į Blue Hole kraterį. Pasigrožėję dar kartą freedaiverių giluminiais nėrimais, prinėrėme iki išlipimo tiltelio. Gyvenimas po vandeniu pasidarė paprastas kaip ir paviršiuje. Gal net ir geresnis. Ten neskaudėjo kojų, ten nereikėjo nereikšmingų žodžių. Ten nebuvo pasaulio problemų.
 |
|---|
Atskirų eilučių nusipelno ir Jeep vairuotojas Mohamedas. Net jau kai ir mes prarasdavome viltį, kad 60-ų metų džipas užsives, jo akumuliatorius gaudavo kažkokios kosminės energijos ir vėl pravažiuodavo kokius kelis kilometrus, kol neužsikimšdavo karbiuratorius. Vienu metu plastmasis benzino bakelis buvo parištas net prie stogo šalia Regio galvos. Į klausimą ar galima rūkyti, Mohamedas ramiai atsakė, kad be abejonės - juk arabiškas benzinas toks blogas, kad net nedega :)
Kelionė į Thistlegorm'ą visada kažkuo įdomi. Šį kartą kantrybę išbandė uodai, gana smarkiai sukandę visus buvusius laive. Bet po dviejų panėrimų į paskendusį laivą viskas užsimiršo. O Yolanda rifas morenų, rajų gausa nustebino net visko mačiusius daivmasterius. Kai kas spėjo pasigrožėti ir vėžliais. Trumpas pasibuvimas Šarme tik sustiprino norą greičiau grįžti į Dahabą, kur mūsų laukė jaukios Yallos, Totos, Yasminos...
Kita dieną Dahabo pietuose atlikome dar keletą gražių panėrimų. Dabar visus nustebino Raimonda, kuri iki tol bijojusi įsibristi giliau kelių, staiga pradėjo nardyti. Ir negrįžtamai. Kur dar galima pamatyti tokią šypseną veide.
Tą vakarą Ali Baba pademonstravo visas jūros gėrybių paruošimo subtilybes ir dar kartą nustebino skonių vaivorykšte. Ilgai dar nesinorėjo eiti į savo kambariukus miegui...
Paskutinis nėrimas, kaip atsisveikinimas su povandeniniu Dahabu, prasidėjo Lighthouse rife ir baigėsi prie Mashrab rifo. Povandeninės kelionės metu mokinomės atsigaivinti gėrimais po vandeniu, kas ateity labai pravers, kai reiks atlikinėti ilgus dekompresinius sustojimus.
Išleistuvių pobūvis, kukliai prasidėjęs vienoje artimoje kavinėje, baigėsi atsisveikinimu su visais miestelio barais ir parduotuvėmis, dirbančiais visą parą. Buvo netgi bandoma pradėti užsienio kalbos studijas, bet dėl aplinkybių buvo atsisakyta tos minties...
Kažkas tame Dahabe yra. Norėtųsi grįžti dar kartą ir pabandyti atrasti. Bet gal tai jau ir atrasta, tik neįsisąmoninta. Bet kas jau aišku, ši kelionė praplėtė ne tik arterijas, bet ir mąstymą, taip reikalingą ne tik po vandeniu bet ir mūsų kasdieniniame gyvenime.
Valdas Kepežinskas
Dahabas - Kaunas
2008-11-04