Galų gale sena svajonė išsipildė. Aš jau sėdžiu lėktuve Maskva-Irkutskas.Jau Maskvoje pradėjau įsijausti į rusišką tvarką. Už viršsvorį galėjau pasirinkti du apmokėjimo būdus: 2500 rublių į kasą arba 2000 įdėti perlenktus į pasą. Šitas būdas išaiškėjo uždavus paprastą klausimą – kaip tai padaryti pigiau? Fantastiška.
Iš sutaupytų pinigų dalį paskyriau universaliam gėrimui, t.y. alui. Bokalo kaina Šeremetjevo oro uoste - 200 rublių. O studijų laikais už 40 rubliukų su panele visą vakarą galima buvo praleisti „Versalio“ restorane. (Gėrimai įskaičiuoti).

Skrendant į ateitį (Irkutske laikas +6 valandos, lyginat su lietuvišku), pavyko porą valandėlių nusnausti. Irkutsko oro uostas smarkiai restauruojamas ir ateityje turistai jau įžengs į šiuolaikinę laukiamąją salę. Mums dar gi pavyko pamatyti kaimo tipo vietovės kambariuką su medinėmis grindimis. O bagažo išdavimo mechanizmas priminė XIX a. pradžios inžinerinį stebūklą. Ir jis puikiai veikė. Gaila, kad varomas ne garo mašinos, o elektros variklio. Ir jei kieno nors lagaminas užstrigdavo, tai toks dėdė mikliai basliu jį pataisydavo. Juokinga buvo žiūrėti į užsieniečių veidus. Kelionės po Baikalą metu jie dar išmoks iš visų tokių dalykų skaniai pasijuokt.
Netrukus Genadijus vežė mane savo visureigiu į Listvianką – miestelį, esantį prie Baikalo ežero. Apie 6-tą ryto jau buvome jaukiuose svečių namuose. Visiškai susimašęs laike, šeimininko paprašiau pakelti 9:00 pusryčių. Visa laimė, kad pirmą dieną nenardėme. Vaikščiojau po miestelį, fotografavau, valgiau turguje nusipirktą rūkytą Baikalo omulį. Užsigėriau alumi „Baikalskij bereg“ („Baikalo krantas“). Alus tai vidutiniškas, bet koks pavadinimas! Grįžęs miegojau 12 valandų net neapsiversdamas.

Rupjūčio 18-taŠiandien pirmas bandomasis nėrimas. Vieta vadinasi šalia esančio slėnio pavadinimu – Krestovskaja. Gylis 45 metrai. Vis dar šviesu tokiame gylyje. Sugriuvusios senos prieplaukos nuolaužos mėtosi iki kokių 50-60 metrų, gal ir dar giliau, tiesiog jau nesimato. Aišku, temperatūra stabili +4C. Bet geras 400-inis „OTTER“ pakostiumis ir naujas „SANTI“ sausas kostiumas leidžia visiškai atsipalaiduoti. Uolos, suvirtę medžiai, kažkokia koralinė gyvybės forma, bet žuvų ar kitokio judesio nematyti. Tik nuo 15 metrų gylio atsiranda augalų ir mažyčių žuvelių, kurių vardo dar nežinau. Prie sugriuvusio prieplaukos radau keletą senovinių patrankų, kurios tiesiog čia guli ir VISKAS. Ir nieks čia į metalo laužą dar jų nenutempė, joks lobių ieškotojas dar jų neištraukė. Lietuvoje jų jau nebūtų, arba būtų aptverta.

Po 55 minučių jau buvau krante. Tradiciškai papietavau turgelyje nusipirktu karštu omuliu ir patraukiau į kalnus. Greitai baigėsi asfaltas, o po to ir žvyrkelis. Vis rečiau buvo matyti turistų palapinės. Čia turbūt galioja taisyklė, kad atstumas nuo miestelio tiesiogiai proporcingas besiganačių meškų kiekiui.Dar iš pradžių gamtovaizdį lyginau su Sovakijos Tatrais, Italijos Apeninais, bet pamažu jis tapo nelyginamas. Kur ne kur ežero paviršių raižantys pavieniai laiviukai, maumedžiai, įsitvėrę šaknimis į uolėtus skardžius, vos vos matomi turistų takeliai, kuriais kartais net baisu eiti, pradėjo galvoje kurti atskirą aplanką (folder‘į), pavadintą BAIKALAS...

Rupjūčio 19-ta. Kanadiečių ir vokiečių jau nėra, bet apsigyveno prancūzų šeimynėlė.
Prie grupės šiandien prisijungė keletas narų iš Kemerovo. Atvažiavo savo transportu, sukorę kokius pusantro tūkstačio kilometrų Sibiro keliais. Šaunuoliai sibiriakai. Nacionaliniame parke (taip vadinasi nardymo vieta) pasijutau kaip Egipte. Uolos, apaugusio baikalo kempinėmis, atrodo labai gyvai. Pasirodo, Baikalo ežeras jų dėka yra toks skaidrus. Kaip gėlame vandenyje, mano nuomone, labai skaidru - giliau matomumas siekia apie 20 metrų. Apžiūrėjau nedidelį urvą, bet įlysti giliau neįmanoma – labai jau siauras. Jau plaukiodamas dekompresijoje užtikau senovini inkarą. Neatsimenu, kad būčiau matęs tokį, nebent paveikslėliuose.

Norėčiau paneigti dar vieną legendą apie Baikalo narus. Daug kas kalba, kad jie prie reguliatoriaus antros pakopos tvirtina ventilį, taip pagreitindami oro užsukimą esant „free flow“. Klausiu, o kurgi jūsų tie įtaisėliai? O gi sako, kad pasenęs reikalas, gal dar seni narai ir naudoja, bet patikimas ir vienintelis –tai baliono ventilio užsukimas. Jie tą pratimą daro kiekvieną kartą prieš nerdami. Jei nepasiseka – tvarko įrangą taip, kad pasiektų. Ir jokių kitų metodų. Taip kad tai dar vienas patvirtinimas, kad šis įgūdis reikalingas. Ir visi kurie mokosi su manimi – šitą pratimą darysime.

Po tradicinių pietų sėdau į greitaeigį laivą „Voschod“ (tipo kaip "Raketa" buvo pas mus) ir nuplaukiau į kaimelį Bolshyje Koty. Na, tik rusiškame filme mačiau tokius vaizdus. Bet man labai patiko. Jei norėčiau pabėgti nuo pasaulio, tai galbūt važiuočiau čionai. Žmonės kur ne kur kažką veikiantys, bet tikrai niekur neskubantys. O, paėjus vakarų arba šiaurės kryptimi, greitai patenki į labai retai lankomas vietas. Aišku, „meškų taisyklė“ galioja. Įžymiajame vietiniame muziejuje taip pabūti ir neteko dėl nesuprantamo darbo grafiko. Galbūt, tas kas užrašyta dar turi būti atkoduota tam tikru šifru. Čia gi Rusija – daug kas įslaptinta.

Rugpjūčio 20-ta diena. Narai iš Kemerovo kaip ir pavargę. Gal vakaras buvo turiningas. Nardo tik vienas. Puikus panėrimas į 55 metrus. Prožektoriaus nereikia, nebent pasišviesti kokį nors urvą. Kylant į viršų atsiranda srovė. Kaip tik prieš nėrimą kalbėjomės apie tai ir še tau jau ir įjungė. Ties 30 metrų gyliu srovė tampa tokia didelė, kad nesugebu net paplaukti. Net jaučiu kaip steidžas maskatuojasi prie kairiojo šono. Ieškau kur kokio uolos krašto nusitverti ir ramiai pagalvoti apie kitą kelią namo, t.y. į viršų. O kaip sekasi Romanui, su kuriuo kylam kartu? O jis, pasirodo, labai ramiai tolsta nuo manęs. Staiga supratau viską. Pasuku galvą į steidžą, o nuo jo į gelmes tęsiasi balta virvelė. Belandžiodamas į urvą užkabinau uolos kraštą, ten turbūt ir liko bujukas. O ritė po truputį išsiviniojo ir aš jau laikiau ją dabar įtempęs kaip gitaros stygą. Užtenka prisiliesti peiliu ir laisvas virvutės galas nulekia į gelmes. Jau viršuje sugalvojame, kad tai bus geras Extended range kurso paskutinio nėrimo prizas kokiam nors techniniam narui. Bujukas buvo dar visiškai naujas.

Po pietų nuvažiavau į Baikalo muziejų. Bent čia pamatysiu retąsias nerpas. Nes jas gyvas mato dagiau šiaurinėje ežero pusėje, prie Olhono salos.
Po muziejaus nusileidžiu prie ežero ir randu keltą. Kur plaukiam? - klausiu keltuvininko. Į kitą pusę,- atsako sausokas pagyvenęs žmogutis, - grišime po trijų valandų. Man tinka, nes kartais mėgstu avantiūras. Port Baikale pamatau senąjį geležinkelį, dar ir dabar vingiuojantį Baikalo pakrantėmis. Bet pats kaimelis tai vertas nuotraukų peržiūros. Gaila, buvau nepasiėmęs į kelionę video kameros. Nors, gal ir gerai. Už viršsvorį būtų jau sušaudę :D

Rugpjūčio 21-a. Su Romanu neriame netoli baržos į 64m. Jam tai užbaigiamasis šios kelionės nėrimas, o man kaip ir pasiruošimas į trimiksinius. Iškart susitarėme laikytis atskirai, kad netrukdytume viens kitam. Jau pradedu atpažinti Baikalo slenksčius su slenkančiais žemyn rąstais. Dekompresiją atlieku šalia baržos, vyliuosi surasti kokių nors įdomesnių įkritusių daiktų, bet nieko gero. Galbūt, ne aš vienas čia toks gudrus. Atsimenu, prie Palangos tilto radau kur kas įdomesnių radinių – laikrodį, šampano taures, na ir nemažai visokių dalykėlių fetišo mėgėjams.

Su Genadijumi kalbėjomės apie „ledinį“ safari. Puiki idėja. Gyveni pakrantės trobelėse, o ryte sėdi į visureigį ir važiuoji ledu iki nardymo vietos. Narai ruošiasi nardymui, pjauna ledą. Kiti ruošia „televizorių“. Virina katilą vandens, po to jį papila ant ledo ir po kurio laiko žmonės gali nuo paviršiaus stebėti narus per skaidrų ledą iki kokių 40 metrų gylio. Oho. Galvoju, jei atsirastų mėgėjų kompanija, tai galima būtų kuriais nors metais tai įvykdyti. Na, o kol kas Norvegija mums žymiai arčiau ir savaime pigiau. Nors, jeigu tai techninis nardymas, tai dar reiktų pažiūrėti kas pigiau ganasi. Helis Rusijoje kol kas dar labai pigus.
Pietums – charius. Gyvenu, anot vieno mūsų prezidento, kaip belgas.

Rugpjūčio 22-a. Diena bjauri. Dulkia lietus, pučia stiprus vėjas.
Važiuojame prie Čiapajevkos. Ten yra patogiausia vieta mano užplanuotam 100m nėrimui. Klausiu, gal čia garsusis Čiapajevas su Petka nardė. Nu jis čia tai nebuvo,- atsako Genadijus. Bet garbė, matyt, sklinda žymiai plačiau. Ta proga dar prisiminėm porą gerų anekdotų.

Nuplaukiu nuo kranto apie kokius 200 metrų. Dar kartą pasižiūriu visus prietaisus, steidžus, prožektorius, be abejo bujukų tvirtinimą. Įjungių priverstinai VR3 ir išleidžiu visiškai OMSą. Pradedu kristi. Visiškai jokio orientyro. Vanduo aplink žalsvas, po truputį tamsėja. Persijungiu į trimiksą. Prožektorius įjungtas, nors dar nereikia. Krentu ne taip greitai kaip norėčiau, vis dėl to sausas kostiumas stabdo nemenkai. Ties 60 metrų riba aplink viskas pradeda suktis. Žinau, kad tai apgaulė, bet kovoti su tuo sunku. Norisi pakreipti ląstus taip, kad sukčiausi į priešingą pusę. Šioje vietoje dugnas ties 100 metrų gyliu išsilygina ir toliau gilėja pamažu, tai praleisti gylį nelabai bijau, bet nuo 75 metrų stabdau pūsdamas orą jau ne tik į kostiumą, bet ir į liemenę. Prie viso to dar reikia prasipūtinėti ausis, o su prožektoriumi ieškoti dugno. Sukimasis jau pasidaro labai įtikinamas, bet prožektoriaus šviesa atranda dugną ir sukimasis galvoje sustoja iškart. Priartėju prie dugno. Smėliukas, kaip jauku, pagalvoju. Gylis 90m. Tolyn po truputį gilėja. Paplaukiu truputį tolyn. Gylis jau 96 metrai. Laiko dar turiu - gerai būtų tą planą pavadinimu „100 metrų Baikale“ įvykdyti. Bet kam tai? Man jau aišku, kad tai niekuo nesiskiria nuo 96. Kitiems gi irgi nelabai svarbu, kad kažkoks Valdas Kepežinskas panėrė Baikale į 100 metrų gylį. Dugno reljefas neįdomus, o likusios minutės gali praversti kylant, jei pamatysiu kažką įdomaus. Nekeičiant nėrimo plano, aš turiu jį saugesnį, perkėlus tas minutes iš 100 metrų kad ir į kokius 80m.

Pradedu iškilimą irgi be jokių orientyrų. Laikausi krypties į krantą. 60 metrų gylyje prieš save pamatau vertikalią uolą. Dar tokios stačios nemačiau nei Hurgadoj, nei Dahabe. Ir svarbiausia, kad lygi lygi kaip pastato siena. Didingas vaizdas. Giluminiai sustojimai čia buvo, turbūt, patys gražiausi mano gyvenime. Uola baigiasi ties 15 metrų gyliu ir pereina į nuožulnesnį profilį.
Filmuke: gylis apie 6m. Baikalo gubka. Gana skaidrus vanduo. Ir kas svarbiausia dekompresiniame sustojime - galima tiesiogiai atsigerti.

Po nėrimo jau niekur nėjau, tik tradiciškai iki turgelio nusipirkti omulio. Atsiguliau skanaus popietuko. Vakare su Nikolajumi iš Nižnij Novgorodo suplanavome sibirietišką pirtelę, kurią pasiūlė šeimininkai. Kartais gyvenimas leidžia pasijausti kaip kokiame matytame filme. Rusiška pirtis su visais pribumbasais. Kieme, apsisiautus paklodes, pokalbiai apie Permės povandeninius urvus, Maltos paskendusius II pasaulinio karo laivus, Norvegijos panašumą su Baikalu, Kubos išlikusias, turistų neliestas povandenines grožybes. Na, aišku, ir sausumos...

Rugpjūčio 23-ia. Atvažiavo Volodia. Unikalus vairuotojas-fotografas. Arba fotografuoja, arba vairuoja. Bet kalba visada. Labai patogu, kai pats nenori kalbėti, tada galima apsimesti kad klausai ir galvoti apie ką tau patinka. Oras – puikiausias. Šviečia saulė, kur ne kur kamuoliniai debesėliai. Iš trimikso likučių gavosi mano anksčiau jau paskaičiuotas mišinys, VR3 net nereikėjo koreguoti, tik dar kartą pasitikrinti. Neriu šiandien vėl vienas. Prašau nuvežti į vakarykštę vietą. Labai norisi prie tos uolos. Sužinoti į kokį gylį ji krenta.
Plaukiu nuo kranto jau žemyn veidu ir bandau įžiūrėti uolos kraštą. Bet vanduo paviršiuje ne toks skaidrus, matosi gal koks dešimt metrų. Maždaug priplaukęs įsivaizduojamą kraštą, pasiilsiu ir išleidinėju liemenę. Pradedu kristi. Artėja dugno šešėlis ir štai uola. Kaip pasisekė, krentu vos per porą metrų nuo uolos. Nerealus džiaugsmas. Mišinys tinka iki kokių 80 metrų. Giliau jau nenerčiau, jei uola tęstųsi toliau. Nuo 60-ies jau lėtinu. Dugnas 74 metrai. Galima ištraukti foto aparatą. Testavimas pasisekė. Boksas, pritaikytas į 40 metrų, sėkmingai atlaikė. Mygtukai jau spaudžiasi sunkiai, bet visgi pavyko paleisti video režimą ir nufilmuoti uolos pagrindą. Iškilimas kaip ir įprasta – deepstopai, dekompresiniai sustojimai, bujukos išleidimas ir aš jau krante. Matau fotografuojantį Volodią, kažką man pasakoja. O mano mintys tik apie šį puikų nėrimą, kuriuo užbaigiau vieną iš ispūdingiausių nardymo serijų mano istorijoje.

Toliau sekė kelionė iki Irkutsko su nesibaigiančiu Volodios monologu. Atsisveikindamas, jis vien tą dieną padarytomis fotografijomis užkimšo likusią laisvą kompiuterio vietą.  Jis turi netgi nufotografavęs skruzdėlių kapines :). Labai įdomi pažintis.

Pasivaikščiojimas Lenino, Markso, Timiriazevo gatvėmis Irkutske. Dar pirmus du atsimenu, o apie paskutinio žmogaus nuopelnus prisiminiau tik paieškojęs internete. Kaip greitai viskas užsimiršta. Labai tikiuosi kad kelionė į šį nuostabų gamtos kampelį neišblės mano galvoje taip greit, kaip Timiriazevas ir jo nuopelnai Sovietų Sąjungos mokslui.

Su pagarba,
Valdas

Nuoroda į Wikipedia apie Baikalą

Naujesnis įrašas Senesnis įrašas