Patinka šiaip man ta Hurgada. Arti, paprasta, viskas žinoma, prognozuojama. Ypač oras. Vanduo žiemą +20, vasarą +30. Visada giedra. Gal vienintelis vėjas kažkiek keičia situaciją. Na, bet būtų ir neįdomu kitaip.
Šios kelionės tikslas buvo treniruotės. Nes kur dar gali šitiek laiko praleisti po vandeniu? Ir randasi tik už penkių valandų kelio nuo namų.
Kiekvieną dieną - į jūrą. Ar yra kas geriau? Na, aišku devintą dieną jau dariau tik poilsinius nėrimus - 40 metrų prie Fanadir rifo ir 32-iuose apžiūrėjau El Mina paskendusį laivą. Minimali dekompresija - kitą dieną skristi reiks. Kas dieną po 100 - 140 minučių aktyvių pratimų, vadovaujant instruktorių treneriui Arturui Zalogai. Kas trečią dieną giluminiai - dekompresiniai.
Dekompresiniai sustojimai jau būdavo po 40-50 minučių, nes desaturacija kiekvieną dieną jau pasiekdavo 36 - 40 valandų. Mūsų šaltame lietuviškame vandenyje garantuotai į barokamerą reiktų gultis. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas rescue (gelbėjimo) pratimams, instruktoriui tai vienas iš būtiniausių pratimų. Tekdavo partnerį kelti iš gelmės, kartu atliekant visas dekompresines procedūras.
O laive, pakeliui į panėrimo vietą - teoriniai niuansai. Ir šiaip pokalbiai, na 80% - apie nardymą. Tikrai prasmingai praleistas laikas.
 |
|---|
Dabar norėčiau pakalbėti apie ką kitką. Nes tas, kas įvyko paskutinėmis dienomis, pakeitė išvykimo nuotaiką.
Jau senai man neduoda ramybės beprasmiškos narų žūtys. Ypač mūsų drąsių kaimynų - lenkų ir rusų. Per pestaruosius tris metus žuvo trys geriausi lenkų narai, kuriems priklausė įvairūs rekordai, o apie rusus tai neužtektų sraipsnio - tiesiog nenutrūkstamas srautas. Ir, kas keisčiausia, nemažai patyrusių instruktorių, adv.trimix narų.
Internete galima daug pasiskaityti apie tas nelaimes. Bet dažniausiai ne visa tiesa atskleidžiama. Žuvusių nieks neteisia. Nors ir gyvus teisti - ne mūsų reikalas. Suprantama, baimė, kad uždarys klubą, atims laivo licenziją, instruktorių įkiš į cypę ir t.t. Bet betarpiškai bendraudamas su nelaimių liūdininkais, susidariau visiškai kitą nuomonę. Didžiausias naro pavojus slypi jame patyje.
Būdami Divers' Lodge klube išlydėjome vieną grupę į safari. Kaip tik vienas būsimas techninis naras po safario turėjo pradėti treniruotis. Safari grupės lyderis - irgi patyręs ir žinomas rusų instruktorius, treniravęs ne vieną "žvaigždę". Atsimenu, kaip Arturas pasakė, kad, vyrai, tik nedarykit nesąmonių.
Ketvirtadienį jau gavome žinią iš laivo kapitono, kad dingo trys narai.
Istorija paprasta, jei nebūtų graudi. Safaris ėjo į pabaigą. Nardymų turbūt irgi buvo visokių. Kaip dažnai atsitinka, kažkas pabando giliau. Kaip ten 50 ar 60 metrų gylyje. Juolab, kad yra "cinkelis" - rekordą fiksuoja kompiuteris, o parodymais galima pasigirti grįžus namo. Scenarijus vystosi toliau ir paskutinę dieną pasiekia kulminaciją. Instruktorius, kuris buvo jau su oru nunėręs giliau nei į 100 metrų ir išliko gyvas, drąsiai imasi gido vaidmens į 90 metrų gylį. Kitiems dviems narams jis autoritetas ir saugumo garantas... Kas gali atsitikti? Spręskite patys.
Šitas žmogaus noras, nugalintis sveiką protą, nėra naujiena. Ernesto Shackletono ekspedicija į Pietų ašigalį 1915 metais buvo išties avantiūra. Toko pobūdžio ir tokiai rizikingai kelionei reikėjo ypatingos, užsigrūdinusių ir pasiaukojusių žmonių komandos. Norėdamas rasti sau žmonių, Shackletonas į Londono "Times" įdėjo tokį skelbimą: "Ieškome žmonių pavojingai kelionei. Mažas atlyginimas, didžiulis speigas, ilgi visiškos tamsos mėnesiai, nuolatiniai pavojai, nėra garantijos grįžti sveikiems ir gyviems. Sėkmės atveju - garbė ir pripažinimas."
Reikėjo 28 žmonių komandos. Norinčių važiuoti atsirado penki tūkstančiai. Šį skaičių tyčia parašiau žodžiu, kad neatrodytų kaip klaida.
O kas dabar darosi? Pažiūrėkit kiek ir kokiais būdais norinčių išgarsėti - kiek vien reality show. O kokie per rusiškus kanalus vyksta, tai pas mus tik gėlelės. Nors kaina ir didelė, bet dar nereikalaujanti gyvybės.
Nardyme kiek kitaip. Nepasvertas žingsnis jau po minutės gali baigtis tragiškai. Ir tada nieks nesupranta, kam to reikėjo. Namie žmona (arba vyras, nes šiuo konkrečiu atveju žuvo ir moteris), vaikai, verslai, padėtis. Už paskutinius pinigus šiais laikais mažai kas važiuoja į safari.
Kažkoks kirminas sėdi mūsų galvoje. Pripažinimo stygius, noras visur pirmauti, būti "kiečiausiu"? Galbūt. Juk daug kas vaikystėje žavėjosi kaubojais. O suaugę? Ir, liūdniausia, kad visuomenėje tai yra toleruojama, netgi skatinama. Jei pavyksta - didvyris, jei ne - kvailas. Ir, dažniausiai, jau nepataisomai. Pagalvokite ir apie tai.
Norite būti kietas - pademonstruokite idealų plūdrumą, išbūkite saugumo sustojimą 5-ių metrų gylyje idealiai horizontalioje padėtyje, nė trupučio nekintant gyliui ir po to iškilkite, kas vieną metrą trumpam sustodami. Jūs tikrai nustebinsite patyrusį narą. O kas nesupranta - tas nelabai įvertins ir jūsų gylio rekordo, jam dažniausiai ir 50 yra "už ribų".
Su pagarba,
Valdas
 |
|---|