Mūsų vyriausybės sprendimu atsiradę prailginti savaitgaliai verčia keisti standartinę elgseną šiomis dienomis. Anksčiau buvo aišku ką veiksi per tuos du laisvadienius. Visos ilgesnės kelionės buvo planuojamos tik atostogų metu.
Paskutiniu metu nutrūkusi "nemokamų" 22 kanalų transliacija ir vis ryškiau šviečianti saulė daugelį žmonių sugundė žymiai turiningesniam laiko praleidimui, nei kanalų perjunginėjimo sportas, gurkšnojant alų.
Sauliaus entuziazmo dėka keturi narai iš Lietuvos - Saulius, Audrys, Eduardas ir aš, turėjome galimybę susipažinti su Lenkijos nardymo ypatybėmis. Nes kol kas mūsų pažintis apsiribodavo Lietuvos-Lenkijos pasienyje esančiu ežeru Hancza.
Kovo 11-osios paminėjimui į programą įtraukėme ir apsilankymą Marienburgo (Malbork - lenk.) pilyje.
Tai didelę įtaką Lietuvai ir ne tik jai daręs karinis, politinis ir religinis centras. Marienburgas ilgą laiką buvo Kryžiuočių ordino pagrindine būstine. Didžiausioje Europoje iš plytų pastatytoje gotikinėje pilyje buvo įkalintas ir iš jos pabėgo kunigaikštis Kęstutis.
Apsistojome labai jaukiame miestelyje netoli jūros. Mes buvome pirmieji svečiai naujai pastatytame pensionate ir šeimininkai mus vaišino jų pačių iškeptu pyragu ir lenkišku Zyviecu. Kadangi pavadinimas "Zyviec" yra, mūsų manymu, kilęs iš žodžio "gyvas", tai mes tą alų nedelsiant ir išgėrėme, geru minėdami įkūrėją, Habsburgų kunigaikštį Albrechtą Frideriką.
Pastarajam gėrimui naudojamas krikštolinis kalnų vanduo nukreipė pokalbį apie būsimus nėrimus į šaltą ir banguotą Baltijos vandenį.
Sekančią dieną mus pasitiko nardymo klubo savininkas Wojciech. Jis ne tik patyręs laivo kapitonas, bet ir techninis naras, dalyvavęs ne vienoje wreck ekspedicijoje.
 |
|---|
Tą dieną prie paskendusio laivo plaukėme ne vien lietuviai, bet ir keletas lenkų grupių. Priplaukus prie vietos, neradome pririšto plūduro. O laivą, esantį 40 metrų gylyje, kas yra bandęs bent kartą, ne taip lengva ir surasti, žinat net ir tikslias koordinates. Vienas lenkas turėjo nusileidęs prikabinti plūduro lyną prie paskendusio laivo, duoti kažkokį signalą (nesupratau kokį), o kiti narai tada leistis virve iš paskos. Mes iššokome paskutiniai. Nusileidus 20 metrų, vandens skaidrumas nepagerėjo - matėsi gal 2-3 metrai. 35-ių metrų gylyje jau buvo visiškai tamsu, o apačioje mirguliuojantys prožektoriai kažkaip keistai buvo susispietę vienoje vietoje. Praplaukęs virš jų pasiėmiau tolimesnį laisvą lyno galą ir bandžiau juo sekti, bet prasidėjo kažkoks virvės traukiojimas. Nesupratau ką čia dedasi.
Saulius su Audriumi dar paplaukė į tą pusę ir rado laivą. Pagelbėjo aštrus Sauliaus peilis, ir Audrius buvo išlaisvintas iš kažkokios virvutės ar tinklo, apsisukusio apie jo koją. Bet peilį dedant į dėklą, buvo prapjautas kostiumas ir koja greitai pajuto tekantį vandenį.
Mes su Eduardu nusprendėme nedalyvauti tarptautiniame virvės traukimo čempionate ir pradėjome iškilimą. Visiškai neviliojo iškilimas su savo asmeniniu plūduru, kaip aplink zuja laivas, stengdamasis, kad vėjas ir bangos jo nenuneštų per toli nuo įnėrimo vietos.
Safety stope prie mūsų prisijungė ir Audrys bei Saulius. Pastarasis su kostiumu į denį užkėlė ir kibirą vandens, kuris spėjo prasisunkti vidun.
Debriefingas paprastas kaip dvi kapeikos - matomumas ir taip buvo prastas, o lenkams jį sumažinus iki 20cm, nardymas tapo nebesaugus. Kilo netgi įtarimas, kad kai kurie iš jų buvo gana stiprios azotinės narkozės būsenoje. Nėrimas prasidėjo anksčiau, nei buvo pritvirtinta virvė. Bet plaukimas laivu, bangos, gaivus pavasario kvapas ir skanūs priešpiečiai greitai atstatė nuotaiką.
Grįžę ir pasidžiovę kostiumus, padarėme eskursiją iki vietos, iš kurios matosi nuo kranto nutolę torpedų paleidimo įtvirtimai. Juos II pasaulinio karo metu pastatė vokiečiai. Jų pagalba jie galėjo kontroliuoti visą įlanką. Nė vienas laivas nepasislėptų nuo jų atakų. O vakare smagiai pasivaikščiojome po jachtų uosto teritoriją, nusifotografavome prie įžymios jachtos "Dar Pomorza", seniausio pasaulyje išsaugoto eskadrinio minininko "Blyskawica".
Sekanti diena buvo saulėta ir rami, o be to, laive, be kapitono ir padėjėjo, buvome tik mes keturiese.
Nors vanduo ir nebuvo skaidrus ~ 3-4 metrai, bet smėlėtas dugnas ir nedidelė srovė netrukdė apžiūrėti du paskendusius laivus - "Grozny" ir "Tralowiec ORP Delfin". Grįždami dar prasukome pro "Torpedownia", apžūrėdami ją iš visų pusių. Sekančiai kelionei, nusprendėme.
 |
|---|
Jachtklubo bare pasistiprinome nacionaliniu patiekalu flaky ir - namo. 560km kelionė kartais labai siauru ir vingiuotu keliu užtruko devynias valandas. Apie 1-ą valandą nakties jau buvau namuose.
Kelionės reziumė - lenkų narai tikrai turi kuo didžiuotis wreck nardymo srityje. Jau vien Gdansko įlankoje surasta virš 20-ies paskendusių laivų. Beveik visi pažymėti plūdurais. Žemėlapiai visiems laisvai prieinami. Dirba asociacija, užsiimanti paskendusių laivų išsaugojimu. Daug entuziastų, skiriančių ne tik laiko, bet ir pinigų naujų wreck'ų paieškoms.
Valdas
2008 kovo 8-10d.
 |
|---|
[Fotoalbumas Google+](https://plus.google.com/u/0/ph