Dahabas - tai perlas Raudonoje jūroje, tai dykumų gėlė, žydinti uolėtų kalnų papėdėje, tai narų woodstock'as. Kur beeitum - visur dvelkia laisvė. Šypsenos žmonių veiduose tikros. Akyse - ne didžiosios žemės atspindys, bet vietinės dvasios dvelksmo spinduliai. Net maifrendai, ir tie maloniai nustebina savo mandagumu. "Maybe next time..." - ir abu šypsomės. Nėra hurgadiško turgaus, nėra šarmiško dirbtinumo.
Ne veltui daugelyje šalių jau yra įsikūrę Dahabo mylėtojų klubai. Neužilgo ir mūsų lietuvių čia turėtų atsirasti daugiau. Ir staiga atsiranda abejonė - ar sugebėsime nesudarkyti tai, ką saugo šis mažas miestukas? Mūsų kultūros įtaka didžiulė, postsovietinių turistų sparčiai daugėja. Gi norisi manyti, kad čia nepritampa "naujieji". Tikėkimės.
 |
|---|
Patogumų gerbėjams yra iš ko rinktis, bet tiems, kas dar turi neišbarstytos romantikos ar "indėnų" kraujo, rekomenduoju pabandyti paprastesnį variantą.
Dabar apie nardymą
Mes gyvenome netoli policijos pastato esančiame nardymo klube. Tai pirmiausia ir išbandėme house rifą. Gana greitai gilėjantis rifo pagrindas stabilizuojasi ties maždaug 20 metrų gyliu ir tęsiasi tiek, kiek turite oro atsargų :) Galite nusiirti net iki Islands saito. Labai patogi vieta check daivui bei kursams.
Pati populiariausia vieta Dahabe - lighthouse'as. Du žingsniai nuo hardrock divecentro ir tu jau gali lestis tarp rifų iki gylio, kurį turi užsibrėžęs. Žuvų įvairovė, koralų grožis visą laiką supa tave. Iškilęs gali tuoj pat sėstis prie artimiausios užeigos staliuko ir išgerti šviežiai išspaustų sulčių. Arba, nusimetęs kostiumą, kaip katinas orientalis išsidrėbti ant šezlongo ir užtraukti obuolių skonio šyšos.
Kaip būti Dahabe ir nenardyti Blue Hole. Labai puikus derinys - leistis šalia esančiame Bellz, po vandeniu pasiekti Blue Hole išorinę sieną ir per nedidelį pagilėjimą įplaukti į kraterio vidų. Techninio nardymo mėgėjams variantų jau daugiau - tai pranėrimas po Blue holo arką, įspudingas blue holo dugnas, gana stačiai krentantis po arka. Jei pasiseks ir vanduo bus labai skaidrus, 105 metrų gylyje galėsite stebėti atsiveriantį visą arkos skliautą, ir žemyn krentančius slenkščius - 130, 160, ...
 |
|---|
 |
|---|
Kanjonas - dar vienas įspūdingas saitas. Privažiavimas ir įėjimas nors ir neparuoštas, bet gana lengvas. Truputį paplaukus nuo kranto, apie 18 metrų gylyje neriame stačiai žemyn į plyšį. Dugne jau 30 metrų ir tolstant nuo kranto, sparčiai gilėja. 40-ies metrų gylyje sustokite, pakelkite akis ir suprasite, kad nardymas yra vienas iš įspūdingiausių užsiėmimų žemėje. Joks paveikslas ar nuotrauka neatskleis to vidinio jaudulio, kurį patiriate, matydami nepaliestus dievo kūrybos šedevrus. Turintys techninio nardymo patirtį galite leistis iki 50-ies, kur yra išėjimas į atvirą vandenį. Nežalojant koralų galima išlysti su manifoldu ir 2-iem steidžais.
Mažasis kanjonas - sudėtingesnis. Įėjimas į vandenį praktiškai įmanomas tik nebanguotą dieną. Iki kanjono, besitęsiančio išilgai kranto linijos, reikia plaukti apie 20 minučių. Netgi ne visi gidai ten ir veda. Antras sudėtingesnis dalykas - kanjono dugnas 45-50 metrų gylyje. Norint bent kiek padoriau pranerti juo, dugninis laikas turi būti apie 25 minutes. Jau ir vėl - techninis. O kaip, plaukiant šioje vietoje, neįnerti į Neptūno urvą, krentantį iki 70 metrų gylio - nėrimas gaunasi jau ir trimiksinis, ir dar su solidžiu dekompresiniu laiku. Tokį nėrimą jau reiktų ir rimčiau paplanuoti - praktiškai randasi ant dviejų steidžų ribos, gal reiktų ir trečio. Neptūno olos skliautai, krintantys iš 20 metrų aukščio primena bažnyčios vidų. Pro kupolo viršuje esančią angą nesisklaidančiai krintantys saulės spinduliai tiesiog pakeičia nuovoką apie supančią erdvę. Ir jau atrodo, kad aš randuosi kosmose. Apie neišvengiamą grįžimą į žemę įspėja tik vis ilgėjantis timetosurface laikas ant VR3 ekrano... Paviršiuje jau galima ir kalbėtis, bet norisi tylėti.
Po kelionės į Abu Galum atsirado pagarba kupranugariams, kurie mus su visa įranga, balionais dviems nėrimams, gėlo vandens atsargomis nešė nepravažiuojamais takais kokias dvi su puse valandos. Laukinis pliažas, beduinų šiaudinės trobelės, vietinis maistas buvo visiškoje harmonijoje su pasauliu, esančiu po vandeniu. Du nėrimai neprailgo, kaip ir kelionė atgal. Nors vietomis arodė, kad kalnai visiškai nenori, kad lėta kupranugarių vilkstinė įsiterptų tarp jų ir vakaro spinduliuose raudonuojančios jūros.
Vakaras Dahabe - tai dar viena istorija. Gali būti toks stiprus vėjas, kad net sunku surasti užuovėją pakrantėje. Kitą vakarą jau teks ieškoti kuo atviresnės vietos, nes karštis net 12-ą nakties balansuoja ties komforto riba. Vieną dieną jūra išnyksta horizonte, kitą - aiškiai matosi aukšti Saudo Arabijos kalnai.
 |
|---|
Bet kūnas kasdieną vis labiau įsilieja į nepastovią gamtą ir alsavimas jau tampa bendras. Dahabas po truputį įtraukią į savo gelmę. Ji didesnė, nei šalia esantys gyliai. Vis labiau gąsdina būsimai dekompresijai reikalingi deguonies kiekiai. Norisi jau nutraukti nėrimą. Ir, staiga, oras pasidaro nebereikalingas. Tu jau plauki kartu su delfinais. Tu tampi okeano dalimi. Jūros srovės gali tave atnešti prie nuskendusio Thistlegormo arba į ramų Ras Mohamedo užutekį. Tu tampi tuo kuo norėjai kažkada būti, žiūrėdamas filmą "Žmogus-amfibija". Ir, atrodo, kad jau ir laikas sustoja...
Bet išvykimo dieną pakilęs didžiulis vėjas praneša, kad jau užteks. Laiko buvo duota tiek kiek reikėjo. Nors atrodo, kad dar daug kur nebuvome, daug kur nenardėme.
Mes tikrai dar sugrįšime ten. Tik jau daugiau niekada nebus pirmo karto.
Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad rašau ne jums, bet sau. Laikas yra neklusnus, įsibėgėjęs smagratis neleidžia jam sustoti. Jau kitos naujienos nuleis šį straipsnį į sąrašo galą, o po to negailestingai perkels į archyvą.
Bet jums kiekvienam linkiu iš Dahabo atsivežti savo nepakartojamą istoriją.
Iki susitikimų.
Valdas
Dahabas
 |
|---|