Jau seniai buvau girdėjęs to šaltinio istoriją, bet per daug nesureikšminau jos. Atsieit, koks čia dar urvas Lietuvoje, čia gi ne Alpės, ne Tatrai, ar Kaukazas... Bet garsaus rusų speleologo A. Aksionovo ir lietuvių speleoklubo Ænigma atrasti įėjimai į tolimesnes erdves truputį užkabino. Ne taip jau ir smarkiai, bet važiuodami su Vyčiu nutarėme paskambinti Ramūnui, kuris gyvena netoli tos vietos. Jau prieš daugelį metų kvietė pasisvečiuoti ir apžiūrėti tą stebuklą. Dar ir dabar prisimenu, kaip nenoriai nusprendėme nerti jau artimiausią trečiadienį. Visvien mums atrodė, kad yra daug geresnių idėjų, o šitą atidėliojome. Mums vaizduotė piešė purviną upės krantą, kurios šone bus 3-4 metrų skylė ir VISKAS. Kaip ir daug daug daug kartų, kai žmonės pripasakoja apie nuskendusius lėktuvus, tankus, statines su auksu. Mes net tarpusavyje juokaujame, kad kiekvienas save gerbiantis kaimas turi šalia esančiame ežerėlyje bent vieną nukritusį lėktuvą ir porą paskendusių tankų. Neįtikėtina. Nors porą atvejų buvo ir tikrų, bet tai atskiros istorijos.

Pirmas žingsnis

Važiavome trise - aš, Vytis ir Rytis. Pakeliui kalbėjomės apie paskendusius laivus, apie naujus tik ką atrastus praėjimus įvairiuose fortuose, bet visiškai neteikėme reikšmės artėjančiam panėrimui. Ramūnas, kaip tikras šeiminkas, pasitiko ir parodė kelią iki vietos. Vaizdas nuo aikštelės nieko ypatingo nežadėjo. Eidamas prie upės, Vytis, suplojęs delnais, pašoko į orą, kažką kalbėdamas apie Prancūzijoje matytus požemius ir nesitikėjimą Lietuvoje pamatyti kažką panašaus. Man atrodė, taip džiaugiasi krepšininkas, įmetęs paskutinę sekundę pergalingą tritaškį nuo vidurio linijos.

Iš šaltinio, esančio visiškai šalia kranto, palengva tekėjo skaidrus žalsvos spalvos vanduo. Pats šaltinis buvo panašus į platų šulinį. Galėjome matyti apgriuvusius kraštus iki kokių 6 metrų gylio. Tokio vaizdo pamatyti Lietuvoje dar neteko. Mes dar nežinojome, kas laukia, bet visi kiti projektai jau buvo dingę iš mūsų galvų.

Valdas

Toliau pasakoja Vytis...

Tiesa pasakius, mes tą dieną net nebuvom pasirengę tokiam rimtam nėrimui, tam skirtą nardymo įrangą, žinoma, turėjom, bet kad nerti į gilų, nežinia kiek besitęsiantį požemį, mums trūko ir ekipiruotės ir moralinio pasiruošimo. Todėl nusprendėme nusileisti į horizontalią šachtą iki dugno ir patyrinėti įėjimus į tolimesnes ertmes. Kadangi turėjom tik asmenines rites, toli nuo išėjimo nerti didelio noro neturėjom.
Besileisdami pastebėjom, kad nėrimas nebus labai parastas ir nors vanduo atrodė skaidrus kaip oras, nuo menkiausio judesio ar iškvepiamo oro burbuliukų, drumstėsi,tapdamas balzganos spalvos, ir matomumas gana greitai tampa, švelniai tariant, nuliniu. Skliautą sudaro sloksniuoto gipso ar kalkių uoliena, kuri yra ganėtinai nestabili ir plaukiant horizontaliose ertmėse, nuo iškvėpto oro burbuliukų iš viršaus krenta uolienų atplaišėlės, labai panašios į krentantį sniegą. Kartais atitrūksta ir didesni akmenys.
Nusileidę ant dugno, vertikalios šachtos dugne (apačioje gylis apie 8 m ) pastebėjome uolienų kauburį, matyt, susidariusį kai įgriuvo įėjimas, nusėtą per ilgus metus žmoniu primėtytais alaus buteliais, plytomis ir kt. šonuose matėsi kelios didesnes ertmės, į kurias, esant norui, galima įplaukti. Pasirinkom, mūsų manymu, plačiausią įėjimą, einantį šiaurės kryptimi, tolyn nuo upės link šlaito gylyn, kokiu 45 laipsnių kampu. Tai gana plati ertmė, matyt kažkada ten buvusios salės skliautas, šiuo metu jos aukstis vidutiniškai apie 1,5 m. Aš nusileidau žemyn iki 13 m gylio, buvo labai įdomu sužinoti ar ši ertmė tęsiasi tolyn, ar baigiasi aklaviete. Turėjau du prožektorius, kuriu vienas 100w galingumo, tai skaidriame vandenyje mačiau gan plačiai. Erdvę sudarė netvarkingai išsidėsčiusios plačios horizontalios ertmės, besitęsiančios gan toli, mačiau, kad jos tęsiasi iki kokių 15-16 m gylio, gale buvo matyti beveik vertikalus, žemyn einantis praėjimas. Toliau nesimatė, buvo per toli. Prie manęs prisijungė Valdas ir Rytis, apsisukęs pastebėjau, kad vanduo pasidarė panašus į pieną, nuo skliauto krenta įvairaus dydžio akmenys ir nusprendžiau, kad pirmam kartui užteks. Veliau išnėrę juokavom, kad požemis panašus į spąstus, kur kelias tolyn labai paprastas ir viliojantis, norisi nuplaukti kuo toliau, o apsisukus pastebi, kad padarei klaida. Ir grįžti tenka apčiuopomis. Labai greit įvertini speleologinės ritės privalumus.
Dėl nestabilaus grunto ir vandens drumstimosi, nardymas šiame požemyje pats sudėtingiausias iš visų, seniau buvusių nardymų, Kaukazo ar Prancuzijos požemiuose.
Supratom, kad požemis yra žymiai didesnis nei manėm ir yra gera proga tęsti tolimesnius tyrinejimus…

Žalsvasis šaltinis - tolimesni tyrinėjimai

Planuojant antrajį nėrimą, mūsų požiūris į nardymą Žalsvajame šaltinyje, švelniai tariant jau buvo gerokai pasikeitęs. Mes planavom vieną rimčiausių nėrimų šiame sezone. Mūsų tikslas buvo nusileisti žemyn, praplaukti "Saulėtąją" salę, kurią dalinai apžiūrėjo A. Aksionovas ir klubas "Aenigma", ir esant galimybei surasti ir ištyrinėti praėjimą į toliau esančias ertmes. Atsižvelgiant į ganėtinai ekstremalias, ką pastebėjom per pirmąjį nėrimą, aplinkos sąlygas,nusprendėme nerti dviese (Vytis ir Valdas), kad kuo mažiau sudrumstume vandenį ir tuo palengvintume grįžimą. Ateities tyrinejimų palengvinimui turėjome nutiesti storesnę virvę, kurią planavome palikti požemyje, tolimiausiame taške, palikdami kartu ir ritę.

Visą kelią nuo Kauno iki Pasvalio pravažiavom be įprastų kelionėse juokelių - labai jau rimtas mums atrodė būsimasis nėrimas.
Pasvalyje , kaip visada, mus pasitiko svetingasis Ramūnas. Trumpai pasitarėme, įprastas įrangos pasiruošimas, truputį ilgiau pasižaidėme su virvėmis, ypač su pagrindinės virvės rite. Man grėsė gan painus nėrimas, nežiūrint to, kad nusimatė nėrimas į visiskai naujas ir nepažįstamas ertmes su pilna ekipiruote, prie viso to dar ir "vazojimasis" su didele ir nepatogia rite.

Pradėjom leistis, aš pirmas, Valdas antras. Saugumui užtikrinti abu buvom prisisegę prie pagrindinės virvės. Nusileidome iki šulinio apačios, viskas ok, gylis 8m, pradejome leistis nuožulnia salės plokštuma iki 13 m. Visą tą kelią dirbau kaip vijurkas, labai jau daug veiksmų vienu metu turėjau atlikti. Plūdrumas, prasiputimai, dairymasis į šalis ir ta ritė su virve... Nusileidom iki "Saulėtosios" salės apačios - gylis 16m. Toliau matėsi tarp netvarkingai išsidesčiusių skliauto plokščių, beveik vertikaliai žemyn einantis siauras praėjimas. Nusprendžiau nusileisti žemyn. Ypatingai skaidriame vadenyje visas veiksmas atrodė gan viliojančiai dar atsižvelgiant į tai, kad ten dar niekas nebuvo.

Leidausi laviruodamas tarp kažkada nuo skliauto atitrūkusių uolienos plokščių sąvartų. Apačioje pradėjo ryškėti kažkokios didesnės ertmės kontūrai. Nusileidau žemyn, gylis 20m, ertmė beveik stačiu kampu sukosi į dešinę. Pagalvojau, kad jau truputį per toli nuplaukiau, bus gana keblu grįžti, bet labai jau norėjosi pažiūrėti kas ten už posūkio, ar ertmė dar tęsiasi, ar tai jau pabaiga. Paplaukiau dar kelis metrus. Už posūkio ertmė šiek tiek siaurėjo, skliautas leidosi žemyn, galo nesimatė. Pagalvojau, kad toliau plaukti su tokiomis oro atsargomis būtų neprotinga, tad atkabinau ritę, pritvirtinau prie tam skirto svarmens, palikęs ją ant dugno.

Apsisukęs, kaip ir tikėjausi, jau beveik nieko nebemačiau, tik kažkur vedančia blyškią virvę. Nuo skliauto snigo įvairaus dydžio uolienos atplaišėlėmis. Čia supratau, kad palikti laisvą virvę, jos netvirtinant, buvo gan lengvabūdiska. Ir, nors apie tai buvau pagalvojes, visai nepriėmiau dėmesin, nes nesitikėjau tokios sudėtingos praėjimų konfiguracijos. Tai buvo klaida. Tuo netrukus įsitikinau, pradėjęs grįžti pagal virvę atgal. Pamačiau, kad ji eina į kokių 20cm auksčio plyšį. Vandens matomumas palaipsniui darėsi vis mažesnis. Mintyse pajuokaudamas apie savo gan nemažos patirties tokiose situacijose nepaisymą, apgraibomis pradėjau ieškoti praplatėjimo. Viską sunkino ir tai, kad plyšys buvo labai žemas ir labai platus. Kiek atsiminiau, įlįsti buvo galima tik vieoje to plyšio vietoje, tai apgraibomis pradėjau ieškoti tos vietos. Paiešką sunkino ir tai, kad pralindimas pro plyšį buvo ne horizontalus, o beveik vertikalus. Ėjo laikas, o aš vis negalėjau rasti pakankamai plačios vietos, kad galėčiau išlįsti. Juokauti jau nesinorėjo. Ėjo 5-a minutė ieškojimo. Dar kartą buvo proga pajausti, kodėl pasiklydę cave daiveriai paskęsta vis dar turėdami oro. Žinoma, prie virvės aš buvau prisisegęs, ji man rodė kryptį. Bandydamas gal jau koki 8-ą kartą, pagaliau suradau pakankamai plačią vietą pralįsti. Dar keli metrai ir pradėjo matytis manęs belaukiančio Valdo prožektoriaus šviesa. Visa laimė, kad Valdui pakako atsargumo nelįsti paskui mane ir jis laukė manęs prie susiaurėjimo. Turiu pripažinti, jį pamatyti buvo tikrai labai malonu.

Vėliau viskas buvo žymiai paprasčiau. Sutvarkėme virvės pritvirtinimo tašką, apžiurėjome praėjimą į "Aenigma" salę. Supratome, kad teks nerti dar ne vieną kartą. Iškilus buvo apie ką pašnekėti. Grįžę namo nusibraižėme schemą, nes atmintis kartais užsiima kūryba ir jau įsivaizduoji viską kitaip, negu buvo iš tikrųjų.

Atrastą naują salę praminėme "Žemutine".

Vytis

Salė po upe

Praeitą kartą apžiūrėję salės, esančios į pietus prieigas, nematėme priešingų sienų, tai atsirado įtarimas, kad ji daug didesnė, nei aprašyta speleologų. O gal tai neskaidrus vanduo neleido peržvelgti jos.

Bet kokiu atveju norėjome išsiaiškinti salės konfiguraciją.Aš šį kartą nėriau pirmas, Vytis iš paskos. Jau įlindus į urvo vidų, pamatėme, kad tai daug didesnė salė nei manėme. Aš nuplaukiau į pietinę jos dalį ir atsisukau. Vandens skaidrumas tiesiog pribloškė. Kažkur toli matėsi Vyčio figurėlė. Jo prožektoriaus šviesa buvo tiksliai apibrėžta, net pasigailėjau, kad neturiu fotoaparato.

Bet labai greitai, kaip ir praeitais kartais, nuo burbulų, kylančių iš reguliatorių, viskas aplink pradėjo kristi ir reikėjo skubėti link išėjimo. Praplaukdamas pro rytinę sieną nemačiau jokio tolimesnio praėjimo. Bet visų sienų apžiūrėti neužteko laiko.
Jei prieš šį nėrimą galvojome, kad visas įdomumas bus šiaurinėje pusėje, tai dabar jau įdomu pasidarė ir pietinėje urvo pusėje.
Kadangi buvome susitarę su LTV, kad nufilmuosime tokią unikalią Lietuvos vietą, tai labai greitai atvykome ir vėl.

Perduodu plunksną (tiksliau klaviatūrą :)) Ryčiui ...

Žalsvasis šaltinis - darbinis nėrimas

Šį nėrimą susiplanavome grynai „darbinį“: Valdas su Vyčiu išmatuos „Aenigma“ salę ir, pagal kompasą, nustatys jos išsidėstymą, o aš keliausiu į „Saulėtąją“, ties klastinguoju posūkiu užtvirtinsiu per praeitą nėrimą Vyčio pratiestą virvę ir, jei pavyks, pratęsiu ją dar tolyn. Krante dirba LTV filmavimo grupė. Susirenkame įrangą, dar kartą aptariame nėrimo planą ir šokame į vandenį.

Viską dar katą pasitikrinu, į vieną ranką pasiimu sunkų inkarą, pritvirtinti virvei, į kitą čiumpu virvės, kurią rūpestingai laiko kolegos ant kranto, galą ir neriu žemyn. Nusileidęs iki įėjimo į „Saulėtąją“, prie styrančio iš dugno metalinio strypo pririšu atsitemptą virvę ir prisisegu karabinu prie gilyn einančios Vyčio pratiestos virvės. Neskubėdamas apsidairau. Hmmm... praeitą kartą vanduo buvo daug skaidresnis. Na, ką gi...... yra kaip yra - keliauju gilyn. Už kokių trijų metrų kažkas sustabdo - pasijaučiu lyg pagautas nematomos rankos. Po poros minučių paaiškėja priežastis- pasirodo, kolegos nuo kranto, man leidžiantis, atleido keletu metrų per daug virvės ir ji apsivyniojo apie baliono kraną. Problema nedidelė ir išsisprendžia labai greitai ir judu toliau. Pralindęs dar per porą plyšių pasiekiu posūkį, kuriame reikia užtvirtinti virvę. Deja, mano atsineštas inkaras išslysta iš rankos ir nukeliauja kažkur į plyšį. Drumstame vandenyje jo nebesurandu. Ką gi- teks tą darbą padaryti kitą kartą. Nusileidžiu dar porą metrų ir , įvertinęs matomumą, nusprendžiu suktis atgal.

Gylmatis rodo 18,4m. Iki Vyčio paliktos ritės su virve belikę tik 2-3metrai, bet tokiom sąlygom ir be „palaikymo“ pakeliui, geriau nerizikuoti. Apsisukęs ankštame urve, mintyse pradedu keiktis - virvė apsivyniojo aplink koją, užsikabino už peleko sagties ir ganėtinai tvirtai mane laiko. Galvoje sukasi mintis: paprasčiausia būtų ją nupjauti, bet kaip tada grįšiu??? Porą minučių pasirangęs kaip gyvatė, atsilaisvinu iš spąstų ir pradedu kilti. Po keleto minučių sugrįžtu prie įėjimo. Valio!!!! galima atsikvėpti. Atsisegu nuo virvės, paimu į ranką galą, vedantį viršun ir nuplaukiu prie įėjimo į „Aenigmą“. Palauksiu draugų ir pailsėsiu.

Neužilgo pieno spalvos vandenyje sušvysčioja ir jų prožektoriai. Susitikę, apsikeičiame „OK“ ir kylame į viršų...
Vytis su Valdu papasakoja apie salės tęsinį vakarų link. Jie labai patenkinti nėrimu, juolab kad vakaruose salė susiaurėja ir sunku buvo jau pralįsti, bet galas nusurastas. Bent prožektoriais neprasišvietė...

O čia dar pridedu Valdo sleito, ant kurio jis braižė urvo schemą, fotografiją.

Rytis

Gal tai "kraštinis" nėrimas?

Nerti buvo kaip niekada lengva. Aš su Vyčiu jau buvome aptarę savo veiksmus važiuodami į priekį, o su Ramūnu aptarėme per brifingą.
Šį kartą planas buvo paprastas. Nufilmuoti salę, esančią po upe. Trukmė iki 10 minučių. Ir paskui, jei pavyks nesudrumsti vandens, perplaukti į kitą pusę, filmuojant visą anksčiau Vyčio praklotą kelią iki naujai atrastos salės. Ant šaltinio pagrindo (8 metrų gylyje) Ramūnas perdavė kamerą. Nors ji buvo didelė, bet taip gerai išbalansuota, kad galėjau ją laikyti viena ranka, o kita priseginėti karabinus ir reguliuoti liemenę. Pirmas įlindo Vytis, o aš prisisegiau prie jo virvės ir nusekiau paskui. Vytis apsuko ratą pagal urvo kraštus. Nufilmavau urvo lubas ir pagrindą. Aišku, įsipainiojau į virvę, kuri befilmuojant rytinę pusę, atsipalaidavo. Bet Vytis iškart pastebėjo mano problemą ir viską sutvarkė. Šalia nukrito atskilęs nuo lubų luitas. Matomumas sumažėjo tiek, kad jau reikėjo judėti link išėjimo.

Pakilę prie Ramūno, nustebome - vanduo buvo tik truputį susidrumstęs. Ramūnas ranka rodė kryptį į kitą urvą. Nerti buvo lengviau, nes aiškiai matėsi Vyčio anksčiau praklota virvė. Skliautas tai priartėdavo tai vėl nutoldavo nuo manęs. Už siauro praėjimo, urvas staiga smigo žemyn ir į dešinę. Matėsi krintanti virvė. Bet pačios ritės su inkaru neįžiūrėjau. Tik matėsi, kad urvas platėja ir atsiveria nauja salė. Truputį nusileidęs, apsisukau. Gylis 17m. Turėjau grįžti su didele kamera, o ten ir be jos gana ankšta. Nors ir ne pirmą kartą, bet matomumo sumažėjimas iki 40cm truputį baugino. Patikrinau monometrą. Likuti 3/4. Viskas OK. Dabar daugiau dėmesio pradėjau skirti virvės sekimui, o ne filmavimui. Nors, tiesa, filmuoti nebuvo ką. Balionas pradėjo remtis į lubas. Vienas kartas, antras kartas. Vanduo susidrumstė visiškai. Dar kartą 20 cm kairiau ir lenvai pralindau pro susiaurėjimą. Pakilus 3-4 metrus pradėjo kaip saulė šviesti Vyčio prožektorius. O vėliau prasimušė ir Ramūno šviesa.
Perdaviau kamerą, ir pradėjau kilti į viršų. Ramūnas, kiek leido matomumas, dar pafilmavo urvo sienas.
Per pietus (skanius pietus) pasidalinome įspūdžiais. Peržiūrėjome nufilmuotą medžiagą.
Pagal pasipieštus brėžinius ir dar kartą peržiūrėjus video, bendromis jėgomis su Vyčiu nubraižėme schemą.

Ką dar norėtume paminėti - esama padėtis keičiasi. Paskutinį nėrimą įėjimas į "AEnigma" salę buvo jau kitoks. Nuo lubų nukritę dideli luitai, ant pagrindo matėsi primėtyta plytų. Gali būti, kad unikalus gamtos kūrinys neatlaikys žmonių "dėmesio". Ir visa tai liks tik graži istorija.

Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar sugebėsime išsaugoti šį unikalų šaltinį.

Valdas Kepežinskas
Vytis Vilkas
Rytis Aleksonis

"Požiūrio" komandos laidos: 1 dalis 2 dalis 3 dalis

Naujesnis įrašas Senesnis įrašas